Kitoks gyvenimas

- Prašė nesakyt…

- Tomai? - klausiamai paželgiau į jį.

- Ten Mantas.

Akimirkai nustoju kvėpuoti… Pasimetu.

- Kaip nusiteikęs? - greitai paklausiu.

- Ką aš žinau… jis man tik tris žodžius pasakė.

- Dieve… Atrodo piktas? Liūdnas? Laimingas?

- Ne. Kažkoks pasimetęs, greičiau.

Kažkas prisiminė mane. Vau… Ir tas kažkas - jis. Dvigubas vau…

Praėjus “vau” bangai, supratau, kad mano širdis gali netrukus sustoti. Nejaučiau kojų. Rankos ėmė drebėti. Damn, tas vaikinas turi stebuklingų galių.

- Gabi, tau viskas gerai ar kviest greitąją? - Tomas pradėjo juoktis.

- Jo… Ne… Gerai, žodžiu, - sukrizenau iš savo suregzto sakinio.

- Tai… Eik. Nes aš tą vaikiną prie durų palikau.

- Okey.

Giliai įkvėpiau ir kankinama tokių minčių, kaip “ką jis man pasakys?”, ėmiau leistis laiptais. Kojos atrodė lyg medinės. O jei jis norės paduoti mane į teismą už moralinę žalą?! Blem, Gabriele… Rimtai mąstyk! Velnias, neliko laiko mąstyt - laipteliai baigėsi. Panika!

Žinau tik vieną - privalau jo atsiprašyt už tuos įtarinėjimus ir paprašyt atleidimo (jei tai leis mano principai).

Paskutiniai žingsniai. Nedrąsiai atidarau duris. Į mane žiūri pasimetusios jo akys. Abu nežinom, ką daryti… Ką sakyti… Atrodo, nežinome nieko. Viskas aplinkui išnyksta. Iš kažkur atsiranda tik lūpų prisilietimai. Iš pradžių tokie patys nedrąsūs, kaip ir mes. Bet vis savanaudiškesni. Lūpos, išsiilgusios vienos kitų. Rankos, pasiilgusios, atrodo, kiekvieno kūno lopinėlio. Širdys, ką tik prisiminusios, ką reiškia mylėti. Žmonės, suprantantys, jog eina iš proto.

- Dievinu tave, - sušnabždu.

- Aš tave labiau…

Ištraukiu mašinos raktelius iš jo kišenės.

- Negi man pačiai teks vairuoti? - atsitraukiu ir pažiūriu į jo akis - akis, kuriose skęstu su malonumu.

Jis nieko neatsako. Tik šelmiškai nusišypso, apdovanoja dar vienu bučiniu ir apkabinęs mane juda link automobilio.

O aš žengiu koja kojon su juo. Širdys plaka vienu ritmu. Akys mato tą patį. Judam beprotybės link. Žinau, kad dabar prasidės kitoks gyvenimas. Gyvenimas su JUO, JAM ir dėl JO.

* * * * *

Ačiū, kad 227 žmonės aplankė šią svetainę.

Ačiū, kad iš viso 1389 kartus paspausdėt “patiko”.

Ačiū, kad 32 savo įrašus mačiau blogotope.

Ačiū, kad skaitėt.

IR VIS DĖL TO… “PATIKO”? :))

- Paleisk ją! Arba liksi be rankų…

- Tomai… Mes tik… nieko neatsitiko… - jo gniaužtai atsilaisvino.

Tai buvo mano išsigelbėjimas. Gelbėjimosi ratas skęstančiam.

Pagaliau mano rankos buvo laisvos, tad nieko nelaukdama nubėgau pas brolį.

- Tau viskas gerai? - paklausė, apkabindamas mane.

- Tikriausiai… Taip.

- Liepsiu visiems skirstytis. Eik į namus, gerai?

- O tu? - pakėliau galvą ir pažvelgiau Tomui į akis. Jos atrodė pilnos pykčio. Žinojau atsakymą. Galėjo net neatsakyti…

- Pasikalbėsiu su Linu. Aš greit…

- Gerai.

Ėjau greitai. Dideliais žingsniais. Nenorėjau, kad mane kas nors matytų. Nenorėjau nieko matyti. Nieko nenorėjau. Jaučiaus suknistai.

Braudamasi pro žmones, pasigriebiau beveik pilną butelį vyno ir užlipau į viršų. Užsirakinau savo kambaryje. Atsisėdau ant žemės ir, atsirėmusi į sieną, gurkšnojau alkoholį kambario kampe.

Buvau sutrikus, pasimetus, nusiminus, pikta, įniršus ir visokia kitokia vienu metu.

Manęs vos neišprievartavo ir kas dėl to kaltas? Tik aš. Kokia aš kvailė! Ar protingas žmogus įtarinėtų mylimąjį? Ar jį be reikalo kaltintų? Ar tikėtų kitų kalbomis? Ar protingas žmogus eitų nuošaliau su nepažįstamuoju? Ar aklai juo pasitikėtų? Atsakymas aiškus. Dabar. Kodėl to nesuvokiau anksčiau?

Girdėjau, kaip nutyla muzika. Jaučiau, kaip atsidaro ir užsidaro paradinės durys. Daug kartų. Mačiau išvažiuojančių automobilių šviesas. Žinojau, kad Tomas greit pasibels į duris.

Buvau teisi. Netrukus Tomas sėdėjo šalia manęs. Taip pat ant žemės. Apkabinęs mano pečius. Gėrėm vyną kartu. Iš butelio. Be jokio gėdos jausmo. Tylėjom. Nebuvo verta kalbėti. Viskas ir taip skaudžiai aišku.

- Tu jo daugiau nesutiksi. Niekada gyvenime. Pažadu.

Tomas balse buvo justi pyktis, nors jis kalbėjo visiškai ramiai. Jokio pakelto tono. Jokios isterijos. Nieko.

- Tu pyksti? - nedrąsiai paklausiau, nepakeldama akių.

- Taip. Labai.

- Atsiprašau…

- Ne ant tavęs, Gabi. Labiausiai pykstu ant savęs… - jis “užsivertė” butelį vyno, o aš spoksojau į jį, nieko nesusiprasdama. - Kad pakankamai tavęs neprižiūrėjau. - tęsė, - Kad neapgyniau anksčiau. Iš viso, kad išvažiavau į Italiją. Juk vyresnis brolis turėtų tave saugoti kiekvienoje situacijoje…

- Tomai, tu nekaltas. Čia kalta tik aš pati. Ir jei nebūčiau kaltinus Manto dėl visiškų nesąmonių, turėčiau, kas mane gina… - skruostais vėl ėmė tekėti ašaros.

- Baik. Gal einam miegoti, ką? Pakalbėsim rytoj…

- Gerai…

Tomas išėjo. Aš dar kurį laiką sėdėjau toje pačioje vietoje. Bandžiau suvokti, kas įvyko per porą pastarųjų dienų. Išvada: visiškas šūdas. Prieš einant miego, susiradau savo telefoną, kuris tik dar aiškiau parodė, jog niekam aš neįdomi. Nešiojamojo kompiuterio ekranas irgi nenudžiugino. Į skype niekas nerašė, į email’ą niekas nerašė… Super.

Pasileidau ramią muziką ir atsiguliau į lovą. Bjaurios mintys nedavė ramybės. Užmigau tik kai pradėjo švisti…

- - - - -

Pabudau… Žodžiu, gaila, kad iš viso pabudau.

Nenorom atsikėliau. Tyliai nuėjau iki vonios. Atvaizdas veidrodyje nedžiugino, tad palindau po dušu. Vanduo truputį nuramino. Bandžiau įtikink save, kad vakar nieko neįvyko. Juk tikrai neįvyko. Tiesa? Grįžau į kambarį, susiradau tamsius siaurus džinsus ir plačius šviesius marškinėlius. Pasiėmiau savo muzikinį grotuvą ir įsitaisiau fotelyje. Stebėjau vaizdą pro langą - graži diena bus…

- Gabi, nemiegi? - Tomas truputį pravėrė kambario duris.

- Ne. Užeik.

- Pas tave atėjo.

- Kas? - nustebau.

Baldai išstumdyti į šalis. Ant stalo daug užkandžių ir gėrimų. Atnešta visa aparatūra: muzika, apšvietimas - viskas apgalvota. Kviečiamų draugų sąrašas irgi suplanuotas. O taip, tai Tomo draugai… Beabejo, man irgi leido kviesti, ką tik noriu. Bėda ta, kad šiandien nieko nenoriu. Galvojau apie Emi, žinoma. Bet gal kitą kartą… Nesikišau į žmonių kvietimą. Tai praktiškai Tomo vakarėlis, tegul viskas priklauso nuo jo.

Netrukus ėmė rinktis žmonės. Vieni pažįstami, kiti tik matyti, bet koks man skirtumas? Akivaizdžiai matėsi, kas norėjo vėl pamatyti Tomą, kas atėjo pašokti, kas tiesiog prisigerti… Šįvakar norėjau priskirti save trečiajam tipui - paskandinti skausmą alkoholyje. Ak, kad viskas būtų taip lengva. Mačiau, jog brolis mane stebi. Žinodamas, kaip jaučiuosi, daug gerti jis man tikrai neleis.

- - - - -

Tomas leidžia puikią (tikrai puikią) muziką. Namai pilni žmonių. Visi šoka. Visiems smagu. Prisijungiu ir aš. Šiandien daugumai aš nesu Gabi, Gabri ar Gabrielė. Šiandien aš - Tomo sesuo. Truputi erzina, kai į mane taip kreipiasi, bet baigiu priprast.

Pasinėriau į muziką. Šią akimirką tai geriausia, ką galiu gauti.

Live life given now

Tomorrow can wait.

Dance all through the night

Sleeping all day.

Stuck inside a box

You gotta get out!

Stand up, get up

Live your life now come on!

Prie manęs priėjo vaikinas, kurio anksčiau nepažinojau. Iš išvaizdos sprendžiant, devyniolikos, galbūt dvidešimties metų. Apsirengęs paprastai, tačiau drabužiai puikiai išryškino jo raumenis. “Jis vienas iš kietų vyrukų” pagalvojau.

- Sveika, - nusišypsojo.

- Laba, - atsakiau truputi pasimetųsi.

- Tu tikriausiai Tomo sesuo?

- Taip. Bet “Gabi” man skamba geriau, nei “Tomo sesuo”.

- Aa, gerai, - nusijuokė, - aš - Linas. Su Tomce buvom klasiokai kažkada…

- Malonu, - nusišypsojau.

- Gal nori išeiti į lauką? Čia per daug triukšmo, kad galėtume pasikalbėti…

- Ai, nežinau… - pradėjau “spyriotis”.

- Einam gi… Trumpam.

Paskubomis peržvelgiau kambarį. Tomas stovėjo prie DJ’ėjaus pulto (blem, pasiilgau to vaizdo) ir kalbėjosi su draugais. Nenorėjau jam trukdyti. Nieko blogo neatsitiks, jei minutėlę pakalbėsiu su jo klasioku.

- Na gerai… Bet tik trumpam, - pasakiau Linui.

Jis nieko neatsakė, tik nusišypsojo ir atidarė duris. Išėjome į kiemą. Pūtė šiltas vasaros vėjas. Va tokį aš myliu. Tiesiog dievinu.

- Einam pasivaikščioti? - Linas sustojo laiptelių apačioje.

- Gal tiesiog prisėdam ant štai to, - parodžiau ranka, - suoliuko.

- Kaip pasakysi…

Nužingsniavom prie kieme esančio suoliuko. Kalbėjom apie kvailus dalykus: mokslus, “tūsus”, draugus, meiles… Tiesiog laiko stumimas. Iki tos minutės, kai jis apkabino mano pečius. Na žinot, tas triukas, kai tipo ražaisi… Klasika.

- Būk geras, patrauk ranką, - sarkastiškai nusišypsojau.

- Gi viskas gerai…

- Man - ne.

- Ei, nepanikuok, - smarkiau prispaudė mane prie savęs.

- Paleisk, - šįkart griežtai pasakiau ir pradėjau muistytis.

- Baik. Aš gi neskriausiu tavęs.

- Man pradėt rėkti?

- Niekas tavęs negirdės, mažyt…

Bandžiau išsilaisvinti, bet jis buvo per stiprus.

- Nesipriešink… Mes tik pasilinksminsim…

Nežinojau, ką daryti. Linas stipriai laikė mano rankas. Turėjau nedaug šansų išsilaisvinti. Akyse kaupėsi ašaros. Neliko jėgų priešintis. Bijojau. Kaip niekada anksčiau…

Mane pažadino kažkoks keistas garsas. Ne iš karto suvokiau, kad tai skamba mano mobilusis. Pramerkusi akis, pirmiausia pažvelgiu į laikrodį. Ekrane mirksi “9:04”. Dieve, kas skambina taip anksti? Dėl ko reikia mane žadinti? Man būtina atsiliepti? Ir kur, po galais, tas telefonas?

Išsiropščiu iš lovos ir bandau suprasti, iš kurios pusės sklinda garsas? Galiausiai randu telefoną, numestą ant žemės. Puiku… Ekrane šviečia užrašas “Mama”. Ko jai reikia, taip anksti? Atsiliepiu:

- Klausau.

- Su gimtadieniu! - girdžiu, kaip rėkia mama, tėtis ir… brolis?!

Buvau visai pamiršusi… Dieve, kaip įmanoma pamiršti SAVO gimtadienį? Tikriausiai galima, kai išvakarėse gauni tokią “dovaną”…

- Ačiū, mama… tėti… Tomas ten? - nedrąsiai paklausiu.

- Sveika, sesut! - dabar jau aiškiai girdžiu tą be galo pasiilgtą balsą. - Kaip jautiesi, sulaukusi septyniolikos?

- Gerai, - pameluoju.

- Norėjau atvažiuot, bet tėvai sakė, kad tau mini atostogos nuo šeimos, - nusijuokia.

- Atvažiuok… būk geras.

- Kažkas atsitiko?

- Ne, viskas puiku… Tik pasiilgau tavęs, - tvardžiau ašaras. “Puiku”… kokia ironija!

- Gerai, būsiu po poros valandų. Iki.

- Iki… - nutęsiu ir baigiu pokalbį.

Nežinau, kaip reikės neišsiduoti… O gal neverta nieko slėpti? Bent nuo jo… Labai abejoju, kad pavyks visą laiką išlikti ramiai. Nuo Tomo ką nors nuslėpti - stebuklas. Jis mane supranta be žodžių, užtenka žvilgsnio. Neveltui vienas kraujas, tikriausiai. Kaip bus, taip.

Palindau po dušu. Šilto vandens srovė tekėjo kūnu. Nuplovė nuo veido visas ašaras… Galbūt ir dalį skausmo. Bet tik dalį. Visai nedidelę… O taip gaila. Skausmas - kurį sukelia meilė - sunkiai įveikiamas. Beveik neįveikiamas. Prieš jį kovoti pajėgūs tik keli dalykai: šiluma, nuoširdumas ir… ta pati meilė. “Kuo susirgai, tuo ir gydykis”, kaip sakoma… Gaila, kad tai nėra taip lengva, kaip atrodo.

Prisiminus, kad neturiu visos dienos, pradedu “suktis” greičiau. Bet procesas vėl sustoja ties klausimu “Ką apsirengti?”. Lauke neatrodo labai šilta, tad išsitraukiu džinsus. Gera pradžia - pusė darbo. Nusprendžiu, kad balti marškinėliai ir mėlynas susagstomas megztukas bus nebloga apranga šiandienai. Išsidžiovinu plaukus, pasidažau akis ir sudrėkinu lūpas blizgiu. Veizdas veidrodyje man visai patinka.

Nusileidžiu į virtuvę - šaldytuvas pustuštis. Nieko gero… Telefono ekrane surenku Tomo numerį.

- Taip? - netrukus atsiliepia.

- Tu jau išvažiavai?

- Aha, važiuoju dabar. Reikia kažko?

- Maisto, - pagaliau nuoširdžiai nusijuokiu.

- Kaip tai?

- Nupirk, ką nors valgomo. Vaisių, užkandžių kokių nors… Savo nuožiūra, žodžiu.

- Gerai, - nusijuokia.

Po gero pusvalandžio pasigirsta tėvų mašinos skleidžiamas garsas. Atsidarau lauko duris ir atsistoju ant slenksčio. Stebiu kaip Tomas šypsosi, statydamas mašina kieme. Nusišypsau ir aš. Nuoširdžiai, šiltai, be vaidybos. Pasiilgau jo. Žiūriu, kaip jis išlipa iš mašinos ir eina link manęs. Pribėgu ir apkabinu jį.

- Kokios emocijos, sesut, - nusijuokia, -pasiilgau tavęs.

- Tu neįsvaizduoji, kaip AŠ, - pabrėžiu, - tavęs pasiilgau.

- Klausyk, padėk iškrauti daiktus… Čia visko labai daug, - nusijuokia.

- Man ką nors atvežei, tikiuosi? - vėl juokiuosi nuoširdžiai. Su juo visada linksma…

- Be abejo, - tepasako ir ima kažko ieškoti mašinoje. Netrukus ištraukia didelį popierinį maišą ir paduoda man. - Čia tau.

- Ei, aš juokavau, - ištariu.

- Per vėlu, - nusijuokia. - Geriau papasakok, kaip tau sekasi?

Truputi patyliu, bet galiausiai nusprendžiu, kad nėra ko slėpti:

- Ai… Mantas grįžo čia gyvent.

- Oo, tikrai? Geras!

- Nieko gero… - nutęsiu.

- Kaip tai? Kodėl?

- Nes jis nenori manęs nei matyti, nei girdėti.

- Susipykot? - rimtai pažvelgia į mane.

- Panašiai…

- Aš pakalbėsiu su juo.

- Nereikia.

- Reikia. Jis mano sesers neskaudins.

- Tomai, viskas gerai. Išgyvensiu, - pasistengiu išspausti šypseną.

- Bet jei kažkas bus blogai - visada pasakyk man. Gerai?

- Gerai. Tai nešam tuos daiktus vidun? - “nusuku” kalbą.

- Nešam, nešam… Paimk šituos - jie nesunkus, - paduoda keletą maišų.

Paimu daiktus ir nešu į vidų. Tomas eina paskui mane. “Šeimyninė idilė” - nusijuokiu mintyse. Tikriausiai niekad nesuprasiu, kaip broliai ir seserys gali nesutarti tarpusavyje. Man brolis - tikriausiai svarbiausias žmogus šeimoje. Padaryčiau dėl jo viską, ką tik galėčiau. Panašu, kad jis dėl manęs - taip pat.

- Blem, kam tiek visko? - nusistebiu, kai pamatau kalną įvairiausių užkandžių.

- Aš galvojau, kad reiktų padaryt “plotą”… Pasiilgau DJ’ėjaus pulto. - nusijuokia, tačiau greitai priduria, - bet jei tu nenori…

- Noriu, - neleidžiu užbaigti jam sakinio.

- Vis dar pertraukinėji žmones? Gabi, Gabi… - nusijuokia.

- Tu irgi ne angelas. Lažinuos, kad mašina pilna alkoholio, jei jau buvai suplanavęs party, - išsišiepiu.

- Ne visa mašina… Tik bagažinė, - apsimeta susigėdusiu.

Abu pradedam juoktis ir vėl grįžtam prie mašinos. Greitai sunešam visus daiktus, sudedam viską į vietas ir imam ruoštis vakarui.

All the crazy shit I did tonight
Those will be the best memories.
I just wanna let it go for the night
That would be the best therapy for me.

Ėmė temti. Neįsivaizduoju, kiek laiko sėdėjau čia, ant šaligatvio, pliaupiant lietui. Drabužiai buvo permirkę, plaukais tekėjo vanduo, oda - pašiurpusi nuo vėjo. Niekas manęs nepasigedo… Cha, juk nebuvo kam. Jau kurį laiką gyvenu viena, o draugai turi ir savų reikalų. Vienintelis žmogus, kuris susirūpino mano sveikata, buvo takeliu praėjęs senukas. Jis sakė, kad geriau čia nesėdėčiau, jei nenoriu susirgti. Būtų buvę logiška jo paklausyt… Nes dabar sėdžiu ir kalenu dantimis. Gal nuo šalčio, gal iš nervų… Nusprendžiau, kad pats laikas eiti namo. Kankint save galiu ir ten. Sadomazochistė auga… Bridau per balas, taškiau vandenį į šalis… Tegul traukiasi jis - aš nesiruošiu apeiti.

- - - - -

Mano kambario laikrodis rodo 01:32. Guliu ant pukuoto kilimo. Kambarį apšviečia tik nedidukė raudona lavos lempa. Tyliai groja muzika. Muzika, sukelianti prisiminimus. Veidas šlapias nuo ašarų. Nenoriu užmigti, nes bijau susapnuoti jį. Nežinau, kodėl, bet labai nenoriu to.

O jis sakė, kad visada bus su manimi… Visada, kai turėsiu problemų. Visada, kai man jo reikės. Visada, kai man bus sunku. Visada. Visada. Visada. O ką jis veikia dabar? Sėdi su kita? (gerai, jei tik sėdi…) Su “buvusia”, kurios jis “niekada nemylėjo”? Su ta, kuri jam “visai nerūpi”? Jam visiškai nerūpi tik tai, kad mano širdis dūžta į vis smulkesnes daleles, po kiekvieno jo tokio poelgio. Jis tikriausiai net neįsivaizduoja, kaip man skauda, matant ji su kita. Matant, kad jis gali būti laimingas be manęs… Nors aš negaliu be jo… Noriu būti su JUO. Noriu mylėti JĮ ir būti mylima JO.  Dieve, aš to noriu labiau už viską. O jis tikriausiai dabar net negalvoja apie mane. Ir tuo labiau, kad verkiu, kaip niekad… DĖL JO. Nes laikas, praleistas su juo, buvo geriausias mano gyvenime. Bemiegės naktys, kalbant su juo… Jos nebegrįš. Bet kiekviena naktis, kai negalėsiu užmigti, primins jį. Televizija vis rodys tuos pačius filmus… Ir vis primins, kaip juos žiūrėdavom kartu. Galvoje vis skambės tos pačios dainos… Ir visos primins jį. Akimirkas su juo. Kai gulėdavom žolėje, apie nieką negalvodami… Kai šokdavom kartu… Kai planavom ateitį… Kai valandų valandas kalbėdavomės telefonu, nes negalėdavom susitikti…

Įsiropščiu į lovą ir susiriečiu. Apkabinu kelius. Visa drebu… Ne, kambaryje nešalta. Šalta mano viduje - širdyje. Jaučiuosi beviltiškai. Suknistai. Tragiškai. Žiauriai. Liūdna… Pagalvojus apie Mantą, pradedu verkti… Praktiškai ašaros nenustoja tekėti veidu, nes negaliu galvoti apie ką nors kita. Neapibūdinamas jausmas… Pykstu, bet verkiu dėl jo. Sakoma “Nesigailėk to, kas praėjo - džiaukis, kad tai išvis buvo.”, bet aš negaliu… Tiesiog negaliu. Man per sunku susitaikyti su mintimi, kad jis su kita. Jis, kuris palietė mano širdį, mano sielą… Pakeitė mano gyvenimą, pakeitė mane. Jis, kuris matė mane verkiančią, matė besijuokiančią. Jis, kuris pažįsta mane, kaip niekas kitas. Jis, kuris man lyg oras. Tas, nuo kurio aš priklausoma.

Atsikėliau iš lovos. Pasiėmiau savo mobilųjį telefoną. Kilo noras paskambinti Mantui. Antrą valandą nakties… Bet man nerūpi. Jis vistiek nemiegos - esu tuo garantuota. Surinkau jo numerį. Laukimo signalas mane žudė… Nors… nežinojau, ką pasakysiu Mantui. Tiesą sakant, net nenorėjau su juo kalbėti. Bet norėjau dar kartą išgirsti jį.

- Klausau? - pasigirdo nustebęs jo balsas.

- Mmm… labas. - atsakiau po trumpos pauzės. Jos reikėjo, kad sukaupčiau jėgas.

- Labas. Ko nori tokiu laiku? - paklausė šaltai.

- Nieko…

Kūnu perėjo šiurpuliukai. Nesugebėjau pasakyti kažko daugiau. Skruostais vėl ėmė tekėti ašaros. Jo šaltumas mane žudė.

- Tai kam skambini? Jei nori pakalbėt su kažkuo - skambink draugėms.

- Kodėl tu toks?

- Nes mane užknisa tos tavo dramos. Užknisa visos tavo nesąmonės. Kvaili įtarinėjimai ir kaltinimai. Apsispręsk, ko nori. Ir nevaidink nuskriaustos. Aš tavęs gražiai atsiprašiau. Du kartus. Nors neturėjau už ką, beje. O tu vėl keli scenas… Su tokiu charakteriu normalaus bachūro per amžius neturėsi. Labanakt.

Jis padėjo ragelį. Jaučiausi tragiškai. Nekenčiau jo, pykau, bet tikriausiai per daug mylėjau, kad sugebėčiau visa tai išreikšti žodžiais. Žmogus, kuris man svarbesnis už viską, skaudina. Vėl ir vėl, ir vėl… Nežinau, ką padariau netinkamai… Nežinau, kodėl su manim taip elgiamasi. Nežinau, ar mums lemta būti kartu. Greičiausiai - ne. O gal jis teisus? Gal amžinai būsiu viena? Gal manęs tiesiog neįmanoma mylėti? Gal, gal, gal…

* * * * *

Taip, žinau, kad žadėjau įkelti anksčiau… Atsiprašau. Niekaip neradau progos prisėsti ir parašyti. Vakar vakare pagaliau prisiverčiau ir damn, su ašarom akyse rašiau. Skyrius, su mano išgyvenimais, jūsų teismui, mielieji :)

Prašviesėjus akims, pamačiau artėjantį Danių. Blem, ką JIS čia veikia?

- Dink… Man viskas gerai.

- Taip neatrodo. - toliau artėjo.

- Nesiartink. Truputi apsvaigo galva, bet dabar jaučiuos puikiai. Jokių klausimų.

- Kaip pasakysi… - sustojo.

Norėjau jį ignoruoti, bet tikriausiai buvau per daug smalsi, kad tai pavyktų 100%. Ėjau link gulto, tačiau vis dėl to nesusilaikiusi paklausiau:

- Ką tu čia veiki?

- Ai… Palikau Indrę pas Mantą ir ėjau link…

- Užteks. Aišku. Dink. - nutraukiau jį.

Taip, turbūt Indrė vėl ten nualps. Kaip Mantas galėjo… Idijotas. Nekenčiu jo. Nekenčiu! Suknistas melagis. Ir dar įrodinėja, kad tai AŠ pykstu dėl nieko. Taip, čia tik AŠ bloga. Ir tik AŠ amžinai dėl visko kalta. AŠ visų pykčių priežastis. Tegul eina jis…

- Bet… Mums reikia pasikalbėti. - mano mintis nutraukė Danius. Kodėl jis dar neišėjo?

- Ne, nereikia. Išeik! - užrikau.

- Tiesiog, paskui nesigailėk to.

Jis išėjo. Nesupratau, ką norėjo pasakyt tais žodžiais, bet man turbūt nelabai ir rūpi. Visi vyrai - kiaulės. Ir kodėl dievas juos sukūrė? Nes jis pats buvo vyras, chebros trūko… Taip išeina, kad dievas irgi kiaulė. Looogika.

Prisiminiau dainą, kurios klausiau vakar… Man kilo idėja. Jei Mantas nori žaisti jausmais, aš irgi noriu. Bet čia nuo šiol mano taisyklės. Ir jas laužyti irgi galiu tik aš. Atsinešiau rašiklį, rožinį lapelį ir savo iPod’ą. Lėtai raitydama raides, užrašiau dainos žodžius:

Just gonna stand there
And watch me burn.
But that’s alright
Because I like
The way it hurts…
Just gonna stand there
And hear me cry.
But that’s alright
Because I love
The way you lie…
I love the way you lie…

Paėmiau iš namų Manto dėžutę, kurios atiduoti anksčiau nebuvo progos, ir idėjau lapelį į ją. Kovodama su savimi ėjau jo namų link. Nenorėjau jo matyti, bet norėjau, kad jam skaudėtų. Taip, kaip skauda man. Arba dar labiau… Nenorėjau sutikti Daniaus ar Indrės, bet įsitikinti, kad Indrė ten, būtų man paranku. Skaudu, bet naudinga. Nors… aš beveik įsitikinusi, kad ji ten. Įdomu, kuo ji geresnė? Gražesnė? Malonesnė? O gal karštesnė? Šiaip man nerūpi… Tegul būna su ja. Visiems bus geriau.

Nepastebėjau, kaip atsidūriau prie Manto kiemo vartų. Šalia stovėjo Daniaus mašina. Tuščia. Nors vienas geras dalykas nemalonumų kelyje. Ką daryti toliau? Reikia eiti į vidų. Yes, filmų scenarijus man padės! Atsidariau vartelius ir ėjau durų link. Padėjau dėžutę ant laiptų. Nusprendžiau paskambinti į duris ir išeiti, kol jis jų neatidarė. Sukaupusi visą drąsa, paspaudžiau skambutį. Norėjau išeii, bet tuo tarpu norėjau ir pasilikti. Pamatyti jo akis. Greičiausiai, linksmas akis. Ir tai mane skaudintų. Blem, aš sadomazochistė… Mėgstu kelti sau skausmą.

Išgirdau žingsnius. Suabejojau ar tai Mantas. Jie tokie… moteriški? Taip, puiku. Duris atidarė Indrė.

- Ką tu čia?

- Kur Mantas? - šaltai paklausiau.

- Virtuvėj… Ko reikia? Nesupranti, kad jis vistiek bus mano? - kalbėjo ji, o aš nebenorėjau klausyti.

- Jis jau tavo, - ištariau. - Atiduok jam šią dėžutę. Paliko pas mane…

Apsisukau ir išėjau. Nenorėjau jos nei matyti, nei girdėti. Manto irgi. Daniaus taip pat… Nieko. Išvis nieko nenorėjau. Man nieko nereikėjo. Po galais, savo tikslą pasiekiau - įsitikinau, kad Mantas su Indre kartu. Pasaka! Suknista ironija…

Priėjus savo namus, suvokiau, kad čia būti irgi nenoriu. Ta aplinka mane slegia. Šitas miestas mane slegia. Visas gyvenimas mane slegia! Bet žinot, kas man patinka? Prasidedantis lietus. Mažyčiai lietaus lašeliai, nedrąsiai krintantys ant mano veido. Po truputi jų daugėja. Po truputi jie drąsėja. Ir lygiai taip pat, po truputi, senka mano jėgos. Atsisėdu tiesiog ant šaligatvio. Šilto, dar nespėjusio sušlapti, betono. Noriu pabėgti iš čia. Pabėgti ir nebegrįžti. Nebematyti visų šių žmonių. Bet negaliu. Neturiu tiek jėgų. O gal drąsos…

Pravažiuojantiems žmonėms tikriausiai atrodau trenkta. Na taip, mažai žmonių per lietų sėdi lauke. Tik tie, kurie nemėgsta rodyti ašarų. O lietuje jų nesimato. Jos susilieja su lietaus lašais. Tik ašaros šiltesnės… Bet šio skirtumo niekas nejaučia. Negali jausti. Jei norėtų pajusti, ašaros greičiausiai dingtų. Bet jos nedings. Tik ne dabar…

Mantas sekė mane iki pat namų. Užtrenkiau duris jam prieš nosį. Cha. Užlipau laiptais į savo kambarį. Langas buvo atidarytas, bet visai nenorėjau jo uždaryti. Žinojau, kad Mantas stovės apačioje ir teisinsis. Kartais visai įdomu jo klausyt. Prišneka ten įdomių dalykų…

- Gabi, tu ten? - taip, jis tikrai nuspėjamas…

- Jo, o ką? - abejingai atsakiau, sėsdamasi į mylimiausią fotelį…

- Kodėl tu pyksti?

- Šiaip.

- Ką aš padariau?

- Ne, nieko.

- Negi nemyli manęs?

- Mylėjau lyg šiol. Dabar tai kažkaip nebežinau. - atsidusau.

- O kaip ta nuotrauka, kurią atnešiau vakar? Tau ji nieko nereiškia?

- Ai jo… Nuotrauka… Palauk minutėlę…

Atsistojau ir skubiai nulipau laiptais žemyn. Pačiupau nuotrauką, kuri gulėjo prie televizoriaus. Stengiausi apie ją negalvoti, tiesiog viską daryti autopilotu. Jokių jausmų. Nieko. Vėl užbėgau aukštyn ir priėjau prie lango. Mantas stovėjo apačioje ir spoksojo.

- Gali ją pasiimti, - tariau ir išmečiau nuotrauką pro langą.

- Kodėl taip elgies? - jis žiūrėjo nuskriausto kačiuko akimis.

- Jaučiu malonumą.

- Gabi, ble… Baik, ok?

- Ne, - ištariau su šypsena.

Taip elgtis man tiesiog buvo lengviau. Ignoruoti viską. Absoliučiai viską. Nes kitaip būčiau pasidavusi jausmas. O tada būtų nebegerai… Nebenoriu verkti. Verkti, dėl kažkokių suknistų bernų… Oi, ne… tai ne man. Jau geriau būsiu įžuli.

- Nusileisk į lauką… Pasikalbėsim, kaip žmonės.

- Gali ir taip kalbėt.

- Tai… Kad nesuprantu, kas tau negerai…

- Kas man negerai? Tu klausi, kas man negerai? Ar aš blogai išgirdau? - apsimečiau nieko nesuprantančia.

- Baik.

- Tai tu baik taip elgtis su manim. Apsispręsk, kas tau svarbiau: aš ar Danius. Daugiau nekartosiu…

- Gaaabi, - nutęsė, - jis mano draugas. Pats kiečiausias. Kročia reta tokių… O tu - mano mylimoji. Mano gyvenimas. Negaliu pasirinkt tik vieno. Be to, nematau reikalo.

- Tavo bėdos. - uždariau langą ir nuėjau link muzikos grotuvo. Garsiai paleidau muziką, kad suprastų, jog daugiau iš manęs nieko nesitikėtų. Bent šiandien.

Damn, aš tikrai myliu jį. Labai labai myliu. Bet jis toooks idijotas, kad noriu paleist į jį ką nors. Kokį nors kietą daiktą. Kad neužmuščiau, labai nesužeisčiau, bet ilgai atsimintų… Umm, reikės atsimint šitą, kai bus proga. O gal jis vis dar ten stovi? Išmesčiau kolonėlę. Čia yra tokios nedidukės… Nors ne. Gaila… kolonkės.

Pripažįstu - labai ant Manto nepykstu, jei ta istorija su Indrės alpimu - tikra, bet tegul pasikankina… Nes jau laikas berniukui nusileist ant žemės. Kiek galima kankint mane? reikia ir jam… Ir šiaip… Užknisa, kad gina ta Danių. Žinau, kad jie - geri draugai, bet… Danius - lopas, blembački… Ir… kaip aš? Gal mano nuomonė turėtų būt svarbesnė už jo? Mano žodis pirmesnis? Kas čia per lyčių diskriminacija išvis? Bleeem, protingai kalbu - reikės ateity į seimą eit. Pritapčiau, nes ten visi kažkokie trenkti, neapsisprendę egoistai.

Kartais pagalvoju, kad aš žiauri. Labai žiauri. Pykstu dėl dalykų, kurie nėra labai svarbūs ir pro pirštus praleidžiu svarbiuosius. Bet jei man taip gerai, tai kam kažką keist? Kam dar apsunkinti ir taip sunkų gyvenimą? Tegul keičiasi aplinkiniai, jei jiems reikia - man bus paprasčiau. Žinau, kad tai nelabai logiškai pateisinamas požiūris, bet kam tai rūpi? O gi niekam. Kad ir rūpi, niekas nesireiškia. O kaip mūsų visuomenėje įprasta: jei apie problemas nekalbama - jų nėra. Kai prie mano namų pradės rinktis žmonės su plakatais “Keisk požiūrį”, tada ir pagalvosiu apie tai. Blem, rimtai į seimą varysiu…

Dieve, mano mintys šaindien tokios padrikos, kad nepatinka net man pačiai. Gal reikia normaliai išsimiegoti? Jooo, būtų į naudą… Ne. Man gaila laiko. Lauke žiauriai gražus oras. Eisiu degintis! Va čia jau kitas reikalas… Tik būtų gerai nesutikt Manto. Ai, deginsiuos savo kieme. Per pakankamai masyvią tvorą praeiviai nematys manęs gulinčios. Tikiuosi.

Apsirengiau maudymosi kostiumėlį. Kažkodėl nelabai norėjosi taip vaikščioti, tad dar užsimečiau lengvutę suknelę. Ji buvo iš labai plonos, perregimos medžiagos, bet vis gi šis tas. Iš virtuvės pasiėmiau paskutinį butelį šalto mineralinio vandens… Faktas, kad jis greit bus nebešaltas, jei išsinešiu į lauką, bet nesvarbu. Reikės vėliau nulėkt į parduotuvę, jei tėvukai nesiruošia grįžti artimiausiomis dienomis. Panorau kažko užkąsti. Kokio nors lengvo maisto… Šaldytuvo viduje esantis vaizdas manęs netenkino. Ten visko daug, bet tą akimirką nieko skanaus. Arba reikia kažką gamint. O dabar tingiu kuistis virtuvėje… Dažnai taip būna…  O, obuoliai! Va čia tai gėris…  Nusiploviau keletą ir išėjau į kiemą. Karščio banga plūstelėjo į mane ir akyse aptemo. Buvau pakankamai pripratusi prie tokių kūno reakcijų. Visada greitai praeina - praeis ir dabar. Ranka rėmiausi į sieną, kol vaizdas lėtai ryškėjo.

- Gabi! Tau viskas gerai?! - pasigirdo pažįstamas balsas.

* * * * *

Atsiprašau už klaidas, pauzes ir visą kitą, kas jums nepatinka.

Buvau tuščiame kambaryje. Net nežinau, ar tai kambarys. Tokį aš įsivaizduoju beprotnamį. Tik aš ir keturios sienos. Bet čia sienos nebuvo baltos ir minkštos. O mano rankos nebuvo surištos. Buvau apsirengusi kasdieniais drabužiais, o ant sienų kabojo nuotraukos. Daug nuotraukų. Tiksliau, vien nuotraukos. O nuotraukose - mano gyvenimas. Pirmoji, kurią pamačiau, buvo ta pati mano ir Manto vaikystės nuotrauka. Ji mane persekioja. Toliau - mano ir brolio nuotrauką. Tomas valdo ledus, o aš bandau juos atimti. Savanaudė kokia… Akis užkliuvo už nuotraukos, kurioje sėdžiu tėčiui ant pečių.

Einu ratu, žiūriu į fotografijas. Visose jose aš - maža linksma mergaitė. Tai tik vaikystės nuotraukos. Dabarties nėra. Gal tai reiškia, kad su paskutine nuotrauka baigėsi ir mano džiaugsmas?

Pabudau šlapiais skruostais. Įmanoma verkti miegant?

Atsistojau, supratusi, kad miegojau ant žemės, susisukusi į kamuoliuką. Užplūdo retas jausmas - gailestis sau. Ką padarysi, visiems pasitaiko. Atsiguliau ant sofos. Po gero pusvalandžio, supratusi, kad nebeužmigsiu, nusliūkinau į vonią. Prisileidau ją karšto vandens, pripyliau putų ir kitokių kvapių nesąmonių… Nusirengiau. Kažkas pasibeldė į duris. Man vienodai. Atsiguliau į šiltą vonią ir pasistengiau atsipalaiduoti. Nepavyko. Galvoje vis dar sukosi šimtai minčių. Iš kažkur atsirado noras viską išsiaiškinti su Mantu. Stogas važiuoja…

Dabar, kai nieko nėra šalia, aš jaučiuosi tuščia. Vieniša, lyg išvis būčiau vienintelė gyva būtybė visame pasaulyje. Noriu žmogaus, kuris galėtų pabaigti mano sakinius. Kuris suprastų, ką galvoju, tik iš akių ar lūpų kampučių. Žmogaus, kuris kartotų, kad mane myli. Ir darytų tai, nieko neslėpdamas. Nors ne… Man nereikia nieko, tik apkabinimo. Nuoširdaus. Kupino meilės. Tai daugiau nei žodžiai.

Pagaliau nusprendžiau, kad reikia nueiti pas Mantą. Išlipau iš vonios. Apsirengiau, susitvarkiau plaukus, neryškiai pasidažiau - tik tam, kad neatrodyčiau kaip zombis.

Atsidariau lauko duris ir įkvėpiau gaivaus ryto oro. Prie durų gulėjo puokštė gėlių. Raudonos rožės. Gėlėse buvo raštelis: “Leidžiu tau manęs nekęsti. Už įvairias aplinkybes, sukeliančias tau dvejones ir skausmą. P.S. I love you…” Perkaičiau užrašą 3 kartus, kad įsitikinčiau, jog tikrai teisingai viską supratau.

- - - - -

- Tai… Ką papasakosi? - paklausiau, stovėdama Manto kieme, sunėrusi rankas ant krutinės.

- Gabi, einam vidun. Prisėsim, išgersim… ko nors. Tada papasakosiu.

- Man ir čia labai gerai, - šaltai atkirtau.

- Kaip nori…

- Tai jau pasakok… Nestovėsiu čia visą dieną.

- Nežinau, patikėsi ar ne…

- Greičiausiai ne, - nutraukiau jį.

- Gabi, ble. Karočia… Čia viskas buvo suplanuota, kad mus išskirtų…

- Taip. Beveik patikėjau.

- Nenutraukinėk manęs. Nežinau, ką pagalvojai, kol aš buvau su Indre, bet garantuoju, kad viską blogai supratai. Mes nuėjom namo pakalbėti. Indrei pasidarė bloga ir ji apalpo. Nenorėjau Daniaus gąsdint, tai nieko nesakiau jums. O kai Indrė atsigavo - tavęs jau nebuvo. Danius sakė, kad išėjai namo supykus. Jis bandė tave sulaikyt, paaiškint viską… Taip?

- Blem gerų draugų turi, - pradėjau isteriškai kvatot.

- Tai jo. O ką, ne? - Mantas pasimetė.

- Šiaip Danius sakė, kad jūs su Indre visad buvo labai artimi ir, jog aš tau nieko nereiškiu. Kad jūs mylit vienas kitą ir t.t. Žodžiu, pats žinai.

- Ką? Tu čia rimtai?

- Ne, juokauju, žinok.

- Netikiu, kad Danius taip galėtų. Gal tu jį blogai supratai?

- Jo. Turbūt. - atkirtau.

- Baik gi… nepyk. - Mantas priėjo arčiau ir pabandė mane apkabint.

- Nelįsk, - atsitraukiau.

- Gabi? Kas negerai?

- Atspėk.

- Tu dėl Indrės? Gi paaiškinau viską.

- Dėl Daniaus. Tu tiki juo, o ne manimi.

- Bet… Jis gi mano draugas. Viską apie mane žino, nepalieka bėdoj…

- Bla bla bla. Apsispręsk, jis ar aš?

Apsisukau ir nieko nelaukdama nužingsniavau namų link. Mantas sekė iš paskos. Jaučiau tai, bet nesiruošiau sustoti. O ir jis nebandė stabdyti. Tiesiog sekė.

- Kvailys, - ištariau garsiai, tačiau neatsisukdama.

- Tai dabar jau turbūt eisi su manim? - nusijuokė Emi.

- Ne.

Įdomu, įdomu… Jis žaidžia mano jausmais ar čia kaip suprast?

- Bet… kodėl? - ji atrodė pasimetųsi.

- Nenoriu.

- Gabi. Kaip tu nesupranti, kad jis tave myli?

- Taip pat kaip mylėjo Danius? Kaip mylėjo Tadas?! Taip mane myli ir Mantas? - puoliau į isteriją, supratusi, koks sumautas mano gyvenimas.

- Nusiramink…

- Negaliu blemba! Kodėl jie visi taip elgiasi? Ką aš blogo jiems padariau?! Kodėl jie manosi, turintys teisę skaudinti? Kiekvienas iš jų pasiėmė po dalį mano širdies. Pasiėmė ir negrąžino. Ir jau turbūt niekada nebegrąžins. Tai nesugrąžinama. Tai kaip smėlis tarp pirštų… Supranti, Emi? Jis byra pro tarpelius, esančius tarp pirštų. O žinai, kam yra tie tarpeliai? Tam, kad juos užpildytų kiti pirštai. Bet jų nėra. Todėl smėlis byra. Kartais byra greitai, taip, kad netrukus pamiršti, kad išvis ten buvo smėlis. O kartais byra lėtai… Skaudinančiai. Byra ne kaip smėlis. Byra kaip stiklo šukės. O stiklas padaro žaizdas, Emi… - ji apkabino mano pečius, o aš toliau tęsiau: Tokios žaizdos sunkiai užgydomos. Ir net užgyjus joms, lieka randai. Randai, nematomi aplinkiniams. Nes jiems ir nereikia matyt.

- Nusiramink, mergyt… Viskas bus gerai. Man nueiti pas jį ar geriau likti su tavimi?

- Išgyvensiu viena. Tu daryk, ką nori.

- Gerai… laikykis. Pasidaryk arbatos, pasileisk muziką. Jei ko reikės - paskambink man.

- Mano telefas pas Mantą. Pamiršai?

Emi įkišo ranką į džinsų kišenę ir išsitraukė iš ten savo telefoną.

- Imk mano. Skambink į kitą numerį.

- Nereik, Emi…

- Imk! - įgrūdo telefoną man į rankas, - aš pasistengsiu greitai grįžti. Iki.

- Ate… - suburbėjau ir atsirakinau duris.

- - - - -

Tėvų muzika. Lentyna, pilna senų kompaktų. Štai. Tai, ko aš iešau… “Modern talking”. Kankinsiu save. Gėėėris.

Idėjau CD į grotuvą. Dainų sąraše atradau ieškotą dainą ir paleidau ją. Įjungiau vienos dainos kartojimą ir atsisėdau ant grindų, šalia sofos.

You’re my heart, you’re my soul,

I’ll keep it shining everywhere I go.

You’re my heart, you’re my soul,

I’ll be holding you forever,

Stay with you together.

“I’ll be holding you forever”… Taip, taip. Nebent JĄ. O aš… Aš jam paskutinėj vietoj.

“Stay with you together”… Kur tada jis dabar? Su JA?

Your my heart, you’re my soul,

Yeah, I’m feeling that our love will grow.

You’re my heart, you’re my soul,

That’s the only thing I really know.

“Yeah, I’m feeling that our love will grow”… Įdomu, ar jis išvis ką nors jaučia? Spėju, kad NE.

“You’re my heart, you’re my soul, that’s the only thing I really know”… Suknistas melagis…

Klausiau dainą daug daug kartų. Ir “daug” čia reiškia tikrai DAUG. Nagrinėjau žodį po žodžio. Skaudėjo kažkur giliai. Bet aš neverkiau. Jis to nebuvo vertas. O gal tiesiog šįkart sugebėjau save valdyti…

Sėdėjau taip maždaug… dvi, tris… žodžiu, ilgai. Skambino Emi. Sakė, kad tipo “Mantas labai nusiminęs, kad nori ramiai pasikalbėt, kad viskas ne taip, kaip aš galvoju.” Ne taip, tai ne taip. Koks skirtumas? Jokio. Paskui Emi atnešė man mano telefoną. Ir pasiėmė savo, žinoma. Tiek žinių. Vėliau vėl sėdėjau ten pat. Mąsčiau apie gyvenimą ir gėriau kakavą, nes buvo šalta. Taip, dabar vasara… Bet šalta. Iš vidaus. Kvailas jausmas.

Įdomu, ką mąsčiau? Apie tai, tarp kokių žmonių gyvenau, gyvenu ir dar gyvensiu. Pirma, tėvai. Nepavydėtini jie… Verslininkai. Materialistai. Tokią pačią ir mane užaugino. Viską bando gauti už pinigus. Mano meilę taip pat. Taip, dauguma paauglių man pavydi: modernūs žaisliukai, kalnas drabužių, didelis namas. Bet tai niekas. Aš gaunu daugiau pinigų nei jie. Bet jie gauna daug daugiau meilės nei gaunu aš. O meilė - nenuperkama. Gaila.

Antra, vaikinai. Taip, tie patys, kurie visai neseniai atrodė man nereikalingi. Gal nereikalingi ir dabar? Tai kaip priklausomybė. Nenori vėl vaidinti meilės, bet negali be jos. Žinai, kad įskaudins, bet negali būti viena. Kvailas reikalas ta meilė…

Trečia, draugai. Emilija. Ką aš daryčiau be jos? Kaip gyvenčiau? Ar išvis gyvenčiau..? O ar dabar aš gyvenu? Gal tiesiog egzistuoju?

Ketvirta, brolis. Dieve, kaip aš jo pasiilgau. Vyresnio brolio glėbis yra kažkas toookio. Kaip sulaukt jo grįžtant?

Užmigau, kankinama įvairiausių minčių. Gal dėl to sapnavau kažkokį keistą sapną…

Galvoje - milijonas klausimų, susidarančių iš dviejų dalių. Tiesa ar melas? Vertas, kad atsikelčiau ar ne? Jis išėjo ar tebestovi?

Priėjau prie lango. Per tarpelį, esantį tarp užuolaidos ir sienos, apžvelgiau teritoriją: kiemas tuščias, niekas neina keliu, prie durų guli nedidelė dėžutė. Ką, jis ten paliko? Man tai rūpi ar ne? Tiesą sakant, mano nuotaika labai staigiai pasikeitė. Prieš porą minučių nenorėjau nieko tik išsiverkt, bet išgirdus jį, tokį sugniuždytą ir pasimetųsi, pasidarė geriau. Taip, aš žiauri. Taip, aš tai žinau. Ir taip, aš tai pripažįstu!

Neskubėdama nulipau laiptais. Lyg man visiškai nerupėtų, kas ten prie durų, nuėjau į virtuvę. Įjungiau arbatinį. Bandžiau nukreipti mintis kita linkme. Ir man pavyko. Damn, ta filosofinė knyga tikrai padeda! “Ko aš noriu? Kavos ar arbatos? Arbatos… Birios ar iš pakelio? Birios. Natūrali būsiu. Cha. Žemuogių ar tiesiog žalios arbatos? Žemuogių. Gi skaniau. Noriu didelio puodelio ar mažo? Užteks mažo. Ne, neužteks. Didelis - gražesnis. Logika.” Taip besikalbant su savimi, užvirė vanduo. Nusijuokiau iš savęs ir pajudėjau link spintelės. Pasidariau arbatos. Nusliūkinau į svetainę. Įsijungiau televizorių ir įsitaisiau ant sofos. Dieve, nepamenu kada padoriai žiūrėjau TV! Abejingai spaudinėjau vieną mygtuką ir slinkau kanalų eilute žemyn. “Serijalas - neįdomu. Žinios - neįdomu. Kas čia? Ai, turbūt nesąmonė. Kažkokia meksikiečių telenovelė - neįdomu. Čia gal būtų įdomu, bet tingiu sustot. Kanalas vaikams - neįdomu. Pala, ką ten rodo? Kempiniuką? Ai… Ne mažas vaikas aš. Čia irgi neįdomu - umm, kad ir kas tai būtų… O, va čia tiks.” Sustojau ties MTV kanalu. Spėkit, kas grojo? David Guetta! Myliu, myliu, myliu jį! Birželio 11 varau su Emi į jo koncą. 8 valandos šokių aikštelėje su minia žmonių, dieviškai gera muzika ir geriausia drauge. Dieve, kaip laukiu… Emi! Rimtai, reikia pasikviest ją čia.

Taip… klausimas numeris 1… Kur mano telefonas? Damn… Pas Mantą. Eiti ir pasiimti? Ne, mažučiai. Nieko nebus. Jau geriau nueisiu iki Emi namų, nei eisiu pas jį.

- - - - -

- Ooo, sveika! - sušuko Emilija, atidariusi duris.

- Laba, - nusišypsojau.

- Užeik. Tai kaip čia taip nelauktai teikėtės ateiti, panele?

Jau eidama svetainės link, tariau:

- Ai… Nebuvo, ką veikt.

- Netikiu. Kaip Mantas? - Emi netikėtai sustojo.

- Ką aš žinau… Neįdomu man.

- Kas buvo? - persmelkė lediniu žvilgsniu.

- Nieko. Šūdus daro… - suburbėjau.

- Pasakok.

- Nea… - nutęsiau.

- Man iš jo sužinot?

- Gali. Ir mano telefą paimk iš jo namų, būk gerutė, - ironiškai nusišypsojau.

- Blem, kas tau? - supyko ji.

- Pas Mantą atvarė ta jo sušikta pana! Dar ką nors nori žinot? - vos ne išrėkiau.

- Ouč…

Emi priėjo ir stipriai apkabino mane.

- Pakalbėsiu su juo. Kažkas čia įtartino man…

- Tikrai nebūtina… - suburbėjau.

- Eisi su manim ar ne?

- Juokauji? Aišku, kad ne.

- - - - - -

Ėjom mano namų link. Emi ruošėsi eit pas Mantą. Nežinau, ką ji mąsto. Tegul… Jai įdomiau, nei man. Na, o aš namučio. Pasileisiu muziką… Garsiai garsiai!

Priėjom mano kiemą ir stabtelėjom.

- Tai tikrai neini su manim?

- Ne. Einu namo. - tvirtai atsakiau.

- Aaaaišku… O kas ten? - jos žvilgsnis smigo į dėžutę prie mano durų.

- Niekas.

- Rimtai… Kas ten tokio? - susidomėjo.

- Nežinau ir man nerūpi, - šaltai atsakiau.

- O man rūpi! Čia gal nuo kokio slapto gerbėjo? Aaa?

Nespėjau net atsakyti, o ji jau lėkė durų link. Dieve, ji - nesustabdoma.

Neskubėdama ėjau paskui ją. Buvo įdomu, kas ten, bet principai užgožė smalsumą.

Emi atidarė nedidelę dėžutę, man dar nespėjus prieiti.

- Ooo…

- Kas? - nesusilaikiau, nepaklausus.

- Grooožis, - nutęsė.

- Taip, taip… Beveik tikiu.

- Rimtai. Nuo ko ji?

- Spėk.

- Manto? - prmą kartą Emi patraukė akis nuo atidarytos dėžutės ir pažiūrėjo į mane.

- Taip. Parodyk, kas ten. - ištiesiau ranką jos link.

Emilija nieko nesakydama padavė ją man. Nedrąsiai žvilgtelėjau. Viduje gulėjo nuotrauka. Tokia pati, kokią turiu aš. Su tais pačiais žmonėmis. Greičiau - žmogučiais. Mano ir jo vaikystės nuotrauka. O aš net nežinojau, kad Mantas ją turi!

Išėmiau ją ir intuityviai pažvelgiau į kitą pusę. Ten, parašytas nedidelėmis raidėmis, puikavosi užrašas: “You’re my heart, you’re my soul”.